Net ir dabar pažvelgus į dirižablį atrodo tarsi jis būtų ne iš mūsų planetos. Ir ne vien dėl to, jog ši neįprastos formos skraidyklė lengvai it plunksna skrodžia dangų. Dirižablį išties išvysime ne taip jau dažnai. Net sunku patikėti, jog dar visai neseniai šimtai tokių dangaus „cepelinų“ skraidydavo mūsų padangėse. 

Pirmąjį dirižablį XIX amžiaus pabaigoje pagamino prancūzų inžinierius Henri Giffard, tačiau būdingiausia šios skraidyklės eros pradžią sieti su vokiečių generolu Ferdinand von Zeppelin, kurio vardu dirižabliai dažnai ir vadinami. Šis žmogus pirmasis sukonstravo standųjį dirižablį ir 1929 metais išleido savo kūrinį į kelionę aplink pasaulį, kuri baigėsi sėkmingai.

Dirižabliai buvo naudojami įvairiems tikslams. XX amžiaus pirmojoje pusėje į įvairiausius pasaulio kampelius keleivius gabendavo per 100 „cepelinų“. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui dirižablis buvo pasitelktas ir kaip naudinga priemonė karinėms operacijoms vykdyti, nes ši skraidyklė galėdavo ilgą laiką išsilaikyti vienoje vietoje ir stebėti teritoriją. Iš pirmo žvilgsnio nepatvarūs, dirižabliai taip pat tarnavo kaip savotiški bombonešiai. Pripildyti lengvesnių už orą vandenilio dujų, jie visgi galėdavo pakelti pusantros tonos krovinio, be to pasižymėjo standžia vidine konstrukcija, kurią palaikydavo dešimtys strypų, vadinamų lonžernomis, prie kurių kas kelis metrus būdavo pritvirtintos skersinės sijos.

Tačiau atrodytų, jog nuo pat savo atsiradimo dirižabliai buvo pasmerkti nesėkmei. Jau minėto generolo F. Von Zeppelin pirmoji cepelino formos skraidyklė sprogo ir paskendo liepsnose. Tokia pati lemtis ištiko ir visų laikų didžiausią vokiečių dirižablį „Hindenburg“. Šis milžinas buvo 245 metrų ilgio, 41 metro pločio ir galėjo išvystyti 132 kilometrų per valandą greitį. 70 keleivių talpinančiame dirižablyje buvo įrengti restoranas, biblioteka ir netgi pastatytas pianinas. „Hindenburg“ skraidindavo žmones iš Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstijas ir atliko 66 tokius reisus, kol 1937 – aisiais, besileisdamas Nju Džersio valstijoje, staiga sprogo. Žuvo 35 iš maždaug 100 orlaiviu skridusių žmonių, įskaitant įgulos narius. Iki šiol gyvuoja įvairių šios tragedijos versijų, tačiau labiausiai tikėtina, jog ši skraidyklė sprogo dėl vandenilio dujų – itin lengvai užsiliepsnojančios medžiagos, nutekėjimo ir ilgam atgrasė žmoniją nuo romantiškų kelionių dirižabliais.

Karo lauke dangaus „cepelinai“ taip pat nesulaukė ypatingos sėkmės. Jie buvo per daug priklausomi nuo oro sąlygų, be to per lėti, jog pabėgtų nuo patrankų šūvių. Neretai nukentėdavo ir dirižabliu skrendanti įgula: skraidyklei pakilus į 3000 metrų aukštį, žmonėms trūkdavo deguonies, krėsdavo šaltis. Ir nors antrojo pasaulinio karo metu dirižabliai vis dar buvo naudojami, jų pozicijas netruko išstumti reaktyviniai lėktuvai. 

Tobulesnės skraidymo priemonės, „Hindenburg“ tragedija keliems dešimtmečiams nugramzdino dirižablius į užmarštį. Tačiau XX amžiaus pabaigoje jų gamyba ir vėl atnaujinta. Tiesa, šiais laikais dirižabliai kiek kitokie. Visų pirma, daug saugesni, nes jų vidus užpildytas heliu – nenuodingomis ir nedegiomis dujomis. Taip pat mažesni ir savo išvaizda tikriausiai dar labiau primenantys nežemiškus dangaus laivus. Pasikeitė ir dirižablių paskirtis – dabar jie dažniausiai naudojami reklaminiais tikslais, nors legendinio Ferdinando von Zeppelino įkurtos kompanijos “Luftschiffbau Zeppelin“ atstovai tiki, jog dirižabliai netruks tapti viena saugiausių transporto priemonių tiek mums patiems, tiek gamtai, nes lyginant su kitomis skraidyklėmis minimaliai teršia gamtą. Belieka tik laukti ir tikėtis, jog dirižabliai neišnyks kaip prieš milijonus metų gyvenę dinozaurai.

Dirižablio „Hindenburg“ tragedija